veldėjas

veldė́jas, -a smob. (1) 1. M, KŽ įpėdinis, paveldėtojas: Išmirus veldėjams, palaikus niekam neprivalančius paema S.Dauk. O kas tavi priderančiai priema, patampa ir draugu, ir veldėju amžinos garbės M.Valanč. Tau mirus, aš būsiu vienintėlis tavo veldėjas Blv. 2. valdytojas, savininkas: Užstatyta žemė pagrįždavo prie senovės veldėjo Blv. \ veldėjas; paveldėjas